Įprasta manyti, jog viešojo transporto paslaugų įmonėse didžiąją dalį darbuotojų sudaro vyrai. Deja, tai tiesa. Moterų skaičius, tokiose įmonėse, smarkiai sumažėjo įvedus kasos aparatus ir panaikinus konduktorės pareigybę, o už autobuso vairo išdrįsta sėstis tik maža dalis dailiosios lyties atstovių.

UAB Mažeikių autobusų parko kolektyve šiai dienai dirbančios moterys sudaro vos 18 proc. visų dirbančiųjų, tad Moters dienos proga pakalbinome vieną ilgiausiai dirbančių moterų šioje įmonėje, kolektyve dar vadinama „gyvąja enciklopedija“ Janiną Gadeikytę.

Kaip gyvenate, Janina?
Dabar gyvenu labai gerai! Jokių rūpesčių neturiu, tik remontus namie dar pabaigsiu ir gyvensiu jau dėl savęs, – šypsosi pašnekovė.

Papasakokite, kokia yra jūsų 43 metų darbo istorijos pradžia?
Baigusi vidurinę mokyklą, 1981 m. atvykau į Mažeikius ieškoti darbo. Po kelių nesėkmingų bandymų visai netikėtai su drauge nuėjome į tuometinę Mažeikių valstybinę autotransporto įmonę (ATĮ). Tuo metu trūko konduktorių, tad buvau priimta šioms pareigoms. Konduktoriai tada tikrindavo ir išduodavo bilietus viešajame transporte.
Dirbau su užmiesčio maršrutais, o pirmoji stažuotė buvo maršrutu Laukuva – Klaipėda, bet niekas nieko nemokino, nes buvo labai daug keleivių, – prisimena Janina.
Pirmus metus dirbau be atostogų, nors mūsų konduktorių buvo labai daug ir dirbome dviem brigadomis, bet vis tiek jų trūko, nes labai daug būdavo maršrutų ir keleivių. Darbas buvo gana sunkus dėl didelio keleivių skaičiaus, dėl kelių, kurių didžioji dalis būdavo žvyrkeliai, jais važiuojant tekdavo užsidaryti liukus, kitokios vėdinimo sistemos autobusuose nebuvo. Kasos aparatų taip pat nebuvo, tad bilietus plėšdavome rankomis, pagal kilometrus ir sumą, be to, reikėjo ant bilieto užrašyti miestą ir kainą. Šiais laikais tai sunkiai įsivaizduojama, – pasakoja beveik dvejus metus konduktore išdirbusi Janina.
Na, o vakare, grįžusios po reiso, suskaičiuodavome pinigus bei kiek buvo vienokių ir kitokių piniginės vertės bilietų. Pinigus sudėdavome į maišelius ir į seifą, o sekančią dieną inkasatoriai pasiimdavo ir tikrindavo. Su nostalgija prisimenu maršrutus į Tauragę, Žagarę, Vainodę, Rygą, o į Klaipėdą buvo net 7 maršrutai.
Po to teko dirbti autobusų stotyje kasininke. Pamenu, eilės prie kasų susidarydavo labai ilgos, ypač prieš šventes. Per dieną sulaukdavome apie 600-700 keleivių, tuo tarpu, šiai dienai tik apie 40-60 žmonių.
Na, o 1989 m. išėjau dirbti į ATĮ centrinę kasą. Tada jau teko skaičiuoti darbuotojams atlyginimus, kurie buvo išmokami grynais pinigais. Reikėdavo vairuotojams išduoti kuro talonus, kelionės lapus bitumui į Mažeikių naftą vežti. Viską skaičiavome su mediniais skaičiukais, rašėme rankomis, nebuvo jokios skaitmenizacijos. Tik reorganizavus įmonę į UAB Mažeikių autobusų parką atsirado kasos aparatai, siuntos, skaitmeniniai bilietai.

Kokie buvo keleiviai tada ir kokie dabar?
Kas liečia keleivius tai konfliktinių situacijų būdavo tikrai mažiau. Vienas kitas keleivis per metus prašydavo duoti skundų knygą, o dabar kas antras žmogus su skundais, piktas. Tiek jauni tiek vyresni keleiviai patys nesidomi, neskaito informacijos apie maršrutus, reikalauja visko čia ir dabar. Tikrai galiu pasakyti, kad darbas su žmonėmis paslaugų srityje yra sunkus.

Janina, ko palinkėtumėte mūsų būsimiems keleiviams?
Vieni kitiems daugiau tolerancijos ir mažiau negatyvo.

O ko palinkėsite sau?
Kad viskas klostytųsi taip kaip dabar ir toliau. Gyvenu gerai, nors ir netekau artimiausių žmonių, bet mano ramstis yra Vokietijoje gyvenanti dukra. Vakarais bendraujame telefonu su visa jos šeima, anūkėmis. Tačiau gyventi Vokietijoje, arčiau dukters kol kas nenoriu. Čia mano namai, čia savi žmonės, čia savas kraštas.

Ačiū, Janina, už pasidalintus prisiminimus!
Ir toliau eikite per gyvenimą su plačia šypsena!

UAB Mažeikių autobusų parko administracija sveikina visas moteris Kovo 8-osios proga!
Žydėkite ir būkite laimingos!