Rugsėjo 4-oji – paskutinė bendrovės „Mažeikių autobusų parkas“ direktoriaus Arvydo Šemetos darbo diena. Pareigas jis palieka pasibaigus vadovo kadencijai. Su A. Šemeta kalbamės apie nuveiktus darbus, apie tai, su kokiomis mintimis jis palieka autobusų parką bei keleivinio transporto verslą.

– Priminkite skaitytojams – kada pradėjote dirbti Mažeikių autobusų parke, kokius darbus teko nudirbti pirmiausia?

– Bendrovei „Mažeikių autobusų parkas“ vadovauti pradėjau 2012 m. gegužės 3 d., taigi vadovavau jai daugiau kaip vienuolika metų. Atėjau į įmonę visai „žalias“, iš energetikos verslo.

Išsyk susidūriau su daugybe iššūkių. Kolektyvas po ankstesnio direktoriaus valdymo buvo išbalansuotas, visi pasipiktinę dėl neteisingų sprendimų, profesinės sąjungos atstovai nusiteikę karingai… Teko nemažai padirbėti, kad įmonėje vėl atsirastų kolektyvas, kuris galėtų dirbti keleivių labui. Ieškojau kompromisų, sąlyčio taškų, nes gera atmosfera, geri santykiai su darbuotojais – svarbiausias dalykas, vienam nieko gero nuveikti nepavyks. Džiaugiuosi, kad ir profesinės sąjungos atstovai buvo geranoriški – juk nė vienas nenorėjome, kad kolektyve būtų blogai, visi norėjome gero įmonei, taigi radome bendrus sprendimus pasitardami, dėliodami ateities planus.

Be abejo, labai sudėtinga buvo „įsikirsti“ ir į keleivinio transporto problematiką. Tam reikėjo laiko stebėti visą sistemą, man visai naują specifiką. Labai geranoriškai padėjo kolegos – patarimais, pamokymais. Ypač išskirčiau tuometinio pavaduotojo Juozo Kelmelio pagalbą – jis, kaip įmonės senbuvis, tuomet man buvo didžiausias ramstis, padėjęs suprasti, kaip veikia viešojo transporto sistema. Lankėmės ir pas kolegas – įmonėje „Busturas“, kur taip pat sėmėmės patirties. Taip pamažu pavyko įeiti į vėžes.

– Ar, tapęs keleivinio transporto įmonės vadovu, sulaukėte kolegų iš kitų miestų, rajonų, pagalbos?

– Be abejo. Džiugino itin šiltas bendravimas tarp kolegų, tai padėjo lengviau įsilieti į viešojo transporto sistemą, geriau ją perprasti. Apie visus kolegas galiu pasakyti tik gražiausius žodžius.

Ypač šiltai norėčiau paminėti Lietuvos keleivių vežimo asociaciją ir jos prezidentą Gintarą Nakutį. Tai jis nenuleidžia rankų net, atrodo, beviltiškiausiose situacijose, tada, kai sulaukiame kirčių iš valdžios atstovų, keistų, nepamatuotų, dažnai – nelogiškų sprendimų.

Gintaras visada sugeba tiksliai identifikuoti problemą, lėtai, bet kryptingai ir taikliai, padedamas asociacijos juristų ir kitų narių, ją spręsti. Tokiu būdu jis parodo kitiems asociacijos nariams – nėra beviltiškų situacijų, reikia kovoti, bandyti, tik taip galėsime įrodyti savo tiesas.

Labai tikiu, kad, turėdama tokį prezidentą, kuris fanatiškai tiki tuo, ką daro, kuris sugeba suburti visą bendruomenę, asociacija ir toliau žengs į priekį.

– Ką pavyko nuveikti per vadovavimo metus, kokius pagrindinius nuveiktus darbus galėtumėte išskirti?

– Manau, per vienuolika metų su kolektyvo pagalba pavyko nudirbti nemažai darbų. Kai atėjau į bendrovę, jau buvo sudaryta sutartis su AB „ORLEN Lietuva“ dėl bendrovės darbuotojų vežimo, tačiau ją tinkamai ir nenuostolingai vykdyti reikėjo įdėti daug pastangų – kuro sąnaudų kontrolė, autobusų techninis paruošimas  ir kt.

Taip pat įmonės teritorijoje sutvarkėme autobusų stovėjimo aikštelę, aptvėrėme teritoriją, įdiegėme apsaugos sistemas, vaizdo kameras, apšvietimą, įrengėme įvažiavimo į teritoriją vartus. 2016-aisiais bendrovės teritorijoje pasistatėm degalinę.

Gamybos dirbtuvėse apskardinome pastatus, sutvarkėme stogą, sudėjome garažo vartus. Atnaujinome ir administracijos pastatą, kuris, man atėjus, atrodė apgailėtinai. Turėjome minčių iškelti administracijos pastatą prie gamybinių patalpų, bet šiuos planus sustabdė pandemija. Tuo metu gerokai sumažėjo įmonės pajamos, teko kai kurių numatytų projektų atsisakyti.

– Pavyko atnaujinti ir transporto priemonių parką?

– Visi šiuo metu turimi 65 autobusai pirkti jau man vadovaujant įmonei, nebelikę iš senesnių laikų. Šiuo metu vidutinis autobusų amžius – vienuolika metų. Turėjome nerašytą taisyklę – kasmet nupirkti po du tarpmiesčio vežimams skirtus autobusus, papildyti priemiesčio autobusų parką. Įvertinę keleivių srautus, nusprendėme pirkti mažesnius autobusus – nuo 18 iki 30 vietų. Jie – ekonomiškesni, tinkami ten, kur nėra daug keleivių.

Pirkome ir didesnių transporto priemonių, pastaruoju metu prioritetą teikiame olandiškiems VDL autobusams. Vertiname jų kokybę, tai, kad olandai autobusus gamina patys, niekam neperduoda licencijos. Turime įsigiję ir vienintelį Lietuvoje autobusą su neįgaliesiems skirtu keltuvu, jis jau spėjo išpopuliarėti tarp negalią turinčių šalies gyventojų.

Be abejo, ir šioje srityje mus šiek tiek stabdė koronaviruso pandemija, kuri turėjo įtakos ne tik mūsų įmonės veiklai ir sujaukė ne vieno keleivių vežėjo planus.

Šiuo metu ketiname įsirengti saulės baterijas ant pastatų stogo, projektas – jau ant stalo, tokiu būdu rengiamės elektrinių autobusų įsigijimui, patys gaminsime elektrą. Taip pat žadame įrengti ir elektrinių autobusų įkrovimo stoteles.

– Vieni pirmųjų Lietuvoje įdiegėte ir nemokamą viešąjį transportą ne tik miesto, bet ir rajono gyventojams?

– Esame bene didžiausias miestas, kuriame keleiviai vežami nemokamai. Nemokamas viešasis transportas Mažeikių rajone – nuo 2021-tųjų.

Manau, kad savivaldybė, priėmusi šį sprendimą, žengė labai teisingą žingsnį. Už bilietus surinkdavome vos apie 10 proc. visų reikalingų išlaidų. Šiuo metu autobusai tapo rajone labai populiarūs, kai kuriuose maršrutuose prireikė didesnių transporto priemonių, nes į mažesnius keleiviai nebesutelpa.

Manau, panašūs sprendimai labai prisideda prie viešojo transporto populiarinimo.

– Ar jaučiatės nudirbęs visus suplanuotus darbus, ar ramia širdimi paliekate įmonę?

Per vienuolika darbo metų nebuvo tokio laikotarpio, kad galėtum pasakyti – viskas nuveikta. Atrodo, vieną problemą išsprendi, atsiranda kita. Bendrovės veikla susideda iš kelių veiklų: keleivių vežimas tarpmiesčio, vietiniais maršrutais, AB „ORLEN Lietuva“ darbuotojų vežimas, vienkartiniai užsakymai, taip pat sudaromos naujos sutartys su kitomis įmonėmis dėl darbuotojų vežimo. Dabartiniu laikotarpiu laukia naujos sutarties su AB „ORLEN Lietuva“ pasirašymas, vyksta nelengvos derybos dėl kai kurių sutarties punktų, privalėsime iki metų pabaigos nupirkti trylika naujų autobusų.

Neapibrėžta situacija ir tolimojo susisiekimo autobusais rinkoje, kitais metais baigiasi įmonės sutartis su savivaldybe dėl keleivių vežimo priemiesčio maršrutais. Tarp ateities darbų – ir darnaus judumo projektai, būsimieji ekologiško transporto pirkimai. Nemažai aplinkinių mažesniųjų rajonų juos jau gavo, mes vis dar palikti nežinioje. Tarp spręstinų problemų – ir stotelių elektrifikavimas, ir elektroninių sistemų diegimas.

Mūsų darbe nebūna, kad viskas būtų nuveikta, galima išeiti ramia širdimi. Tikiuosi, ateis naujas vadovas, su naujomis mintimis, nauju požiūriu.

Na, o versle liekantiems kolegoms norėčiau palinkėti kantrybės, susiklausymo. Nuoširdžiai tikiu, jog, eidami tinkama linkme, pasieksime tą viziją, kurią šiuo metu visi drauge esame susikūrę.

– Dėkoju už pokalbį.

Lina Jakubauskienė

Autorės nuotraukos